kaip liūdna, kai nieko nelauki

Kai nervuojuosi, daug rašau. Ir kalbu. Galvoju.

Esu per jauna pagal protą,išvaizdą, bet sena pagal kitus (gal ir pati tik taip galvoju).

Iki šiol nežinau, ką rašysiu lietuvių egzamine, ar išmoksiu senovės istoriją, ir iš viso - ką veiksiu tokiu pat metu, tik po metų....

Liūdnas, labai liūdnas ruduo../

niūrios dienos/mintys/žmonės

Mano gyvenime visada būna nevisavertiškumo jausmas. Pastaruoju metu jis labai dažnas. Nežinau, ar esu ko verta, ar ką nors moku, sugebu.

Kas man skirta? Tinkama? Prieinama?

Gal tikrai esu tik maža kvaila būtybė, kuri galvoja, kad gali pasiekti viso pasaulio dangoraižių antenas?

Juk aš kvaila. Arba viskas tuoj pasikeis. Arba ne.

sunshine sunshine sunshine

Iš bet kur stengiuosi semtis pozityvumo. Kad ir kaip tai bebūtų sunku. Šalin rudenį, šalin pavydą, šalin blogas mintis!

Kaskart, važiuojant tamsoje ir prasilenkiant su kitomis mašinomis, per kūną perbėga "ačiū dievui, likau gyva" šiurpuliai.

Artimi žmonės stebina. Neigiamai. Todėl dažnai galvoju apie ateitį.