Ruduo žudo mano sąmonę

Išsimiegojau tris dienas, nustojo skaudėt širdį, nebetraukuliuoja akis, išlydėjau sesę mokslan. Atostogos jau galėtų ir baigtis. Nes kuo labiau neturiu ką veikt, tuo labaiu traukia išsitraukt anglų ar istorijos vadovėlius.

Bendri klasių tūsai yra šudas. Ne šūdas yra tai, kad klasiokas turi teises ir parveža girtus draugus namo. Bijau, kad pamažu dingsta mano atsakomybė. O dar kai prisižadu būt gera. Ypač 'kai iki 18 liko mėnesis'.?

Nenoriu švęst. Geriausia būtų viską pramiegot. Nes kokia čia šventė, jei vaikystė jau seniai pasibaigė, o geriam nuo trylikos. Atsakomybė? Rimtumas? Suaugėliškas gyvenimas? Kol neišėjau iš namų ir gyvenu tėvų išlaikoma, gimtadienis nieko nepakeis. O kažkiek dar proto visada turėjau. Pasimečiau..

LLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLLL

Kai apie žmogų jau net būni pamiršęs, sutinki jį pačioj netikėčiausioj vietoj. Ir dar ne vieną, o su muiluota lakštingala pašonėj. Va tada ir prisimeni, kad turi saugotis to vieno stebuklingo vardo, kuris kiekvieną kartą sušika tavo gyvenimą, jį prisiminus.

Neseniai supratau, kad vartodama žodį lopas, teisingai darau. Ir nesvarbu, kad ne visada taip ir manau..

Namie šalta, lauke šalta, mokykloj šalta. Spalį turim žiemą, žiemą turėsim pasaulinį atšąlimą. Bet man tai nesvarbu, nes aš dar tik trečiokė.