Smagu

Prasidėjo sesija. Baigėsi Kalėdos. Tarpinės atostogos tarp egzaminų. Atrodo, kad taip visada ir gyvenčiau nieko neveikdama. Tik miegočiau, valgyčiau ir žiūrėčiau serialus. Lyg pauzė gyvenime, kurios dabar į nieką nekeisčiau.

Keista matyti naują šeimos narį švenčiant kartu Kalėdas. Keista suvokti, kad tavo mylimiausias žmogus priklauso dar kitam, kuris, greičiausiai, bus jam svarbiausias visą likusį gyvenimą. Keista suvokti ir tai, kad užaugom. Liūdna.

Nemėgstu savo gimtadienių, bet pastarąjį užskaitau. Nes smagu turėti draugų, smagu, kai kažkam rūpi. Smagu išgyventi tą patį. Kartu.

Smagu, kai tavęs neignoruoja. Norėčiau, kad būtų smagu.

Pozityvumo paieškos

Nežinau, kodėl pastaruoju metu gyvenimas duoda tiek daug iššūkių. Sunku gyventi. Sunku suprasti žmones. Gal ir aš nesuprantama?

Bet viskas po truputį tvarkosi. Ateina Kalėdos. O aš tikiu stebuklais. Visada tikėjau. Ir nesiruošiu nustoti.

 O šiaip tai visai smagu kraustytis.Jau mintyse dėlioju baldus, kabinu nuotraukas, puošiu kalėdinėmis dekoracijomis kambarį. Tikrai. Smagu.

Nes..
Ir blogi laikai taps geri, kai vėl Tave pamatysiu. S.Š.

Sutapimas? Ne. Nebetikiu jais. Jau beveik savaitė. Jau daug.

O šiaip, namai yra namai.Ir čia tikrai yra geriausia.

Life is beautiful

Stebiuosi savimi, kokia galiu būti kvaila. Nepastebėti akivaizdžių smulkmenų. O paskui dėl to gailėtis. Kai jau tampa per vėlu ką nors pakeisti. O gal ne? O gal aš net nenoriu? Neverta? O gal tik išsigalvoju? Gyvenimas – žiaurus dalykas.

Noras būt geriausiu labai slegia. Ypač kai tokių pat norinčių aplink gyvena bent pusšimtis.

Viskas arba nieko. Kaip visada. Mokslai. Pasimatymai. Meilė. Gyvenimas.

Rudenį anksčiau ar vėliau visiems ateina depresija. Kad ir lengvos formos.

New life

Sėdžiu dabar ant savo lovos. Šalia man priklausanti lentyna su netvarkingu turiniu, sieninė spinta, kurioje netelpa rūbai bei maistas, ir šaldytuvas, kuris dažniausiai atrodo visai nestudentiškai. Visa kita erdve dalinuosi su dar dviem žmonėmis. Stebiu gražius saulėlydžius, naktinį miestą, metų laikų kaitą pro penkiolikto aukšto balkoną.

Kulinarinių sugebėjimų neberodau. Arba nėra laiko, arba yra kitų žmonių, su kuriais maistas ruošiamas kartu. Pyragams kepti nėra galimybės.

Slibinai gyvena tualetuose, kriauklėse. Bet ir prie to pamažu priprantu.

Studijos kol kas nenuvylė. O gal dar per anksti apie tai šnekėti. Nežinau. Bet tikiu, kad einu teisingu keliu. 

Supantys žmonės - skirtingi, įdomūs, keisti. Vieni pakeičia šeimos narius, kai grįžti iš paskaitų namo, ir žinai, kad kažkas tavęs laukia. Kiti -  kursiokai, kaimynai, pažįstami, kurie tampa puikiais pašnekovais. Tretiems dar reikia laiko, ir turbūt kitos vietos. Yra ir ketvirti, kurių galbūt net ir nenorėčiau pažinti.

Kartais pagalvoju, ko pasiilgstu. Akyse iškyla tėvai, namų šiluma, draugai.  Pastarieji čia pat, tame pačiame mieste, bet matau juos labai retai. Dėl to liūdna. Visuomet galvojau, kad išvažiavus ilgėsiuosi namų. Bet taip nėra. Nežinau, ar tai blogai, ar gerai. Bet viena aišku - prasidėjo naujas gyvenimas.

Viskas, ko reikia?

Reikia visur ieškot pozityvumo, nes galiu nuskęst savo nepasitikėjimo abejonėse. Mėgstu naujus žmones, mėgstu bendrauti, nemėgstu susidaryti pirminio neigiamo požiūrio apie kitus. Baisu, kad jis kiša man koją, kurios ne vienos man dar daug kur prireiks. Bet tiesiog reikia ieškoti pozityvumo, tiesa?
Naujovės visur ir visuomet yra gerai.

Viskas praeina..

Viskas baigėsi. Išlaikiau egzaminus. Baigiau mokyklą. Įstojau į universitetą. Keista, bet tuo pačiu ir labai įdomu.

Džiaugiuosi, kad viskas baigėsi. Egzaminų laikymo/laukimo/rezultatų skelbimo prasme. Tokios įtemptos ir sunkios vasaros dar niekada neturėjau.. Džiaugiuosi ir dėl to, kad įstojau ten, kur svajojau. Ir nesvarbu, kad neturėsiu mašinos, nepirksiu naujų rūbų, valgysiu kruopas. Turiu siekti tikslo. O jį, tikiu, kada nors tikrai pasieksiu.

Liūdžiu, kad viskas baigėsi. Mokyklos baigimo/draugų išsiskyrimo/gyvenimo pas tėvus prasme. Sunku pakeisti dvylika metų nusistovėjusį ramų ir saugų gyvenimą.
Tačiau viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą. Viskas kada nors praeina..

O, laike, gyvate, tu..

Pamirštu, ką aš sakiau, ką man sakė, ką turiu padaryti, ką reikės padaryti, ko nepadariau.. Senumo arba nuovargio požymis. Arba abiejų. Atmintis šlubuoja kaip niekad.

Mažiau nei už mėnesio bus pirmasis egzaminas. Ir man vis labiau darosi baisu. Dėl visko. Ypač, kad nieko nežinau dėl savo ateities. Visur migla. Planuoti irgi nieko negaliu. Dar ne laikas. O kai bus laikas, bus........? Kartais tikrai labai sunku patikėt, kad šitaip bėga laikas. Kuris ir džiugina ir liūdina vienu metu..

Šiandien žodis „draugas" man dar labiau tapo svetimas. Nors gal tik kažkas priminė man tikrąją jo reikšmę. Kokią žinau jau daugybę metų. Nieko nėra amžino..