Kai apie žmogų jau net būni pamiršęs, sutinki jį pačioj netikėčiausioj vietoj. Ir dar ne vieną, o su muiluota lakštingala pašonėj. Va tada ir prisimeni, kad turi saugotis to vieno stebuklingo vardo, kuris kiekvieną kartą sušika tavo gyvenimą, jį prisiminus.
Neseniai supratau, kad vartodama žodį lopas, teisingai darau. Ir nesvarbu, kad ne visada taip ir manau..
Namie šalta, lauke šalta, mokykloj šalta. Spalį turim žiemą, žiemą turėsim pasaulinį atšąlimą. Bet man tai nesvarbu, nes aš dar tik trečiokė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą