Sėdžiu dabar ant savo lovos. Šalia man priklausanti lentyna su netvarkingu turiniu, sieninė spinta, kurioje netelpa rūbai bei maistas, ir šaldytuvas, kuris dažniausiai atrodo visai nestudentiškai. Visa kita erdve dalinuosi su dar dviem žmonėmis. Stebiu gražius saulėlydžius, naktinį miestą, metų laikų kaitą pro penkiolikto aukšto balkoną.
Kulinarinių sugebėjimų neberodau. Arba nėra laiko, arba yra kitų žmonių, su kuriais maistas ruošiamas kartu. Pyragams kepti nėra galimybės.
Slibinai gyvena tualetuose, kriauklėse. Bet ir prie to pamažu priprantu.
Studijos kol kas nenuvylė. O gal dar per anksti apie tai šnekėti. Nežinau. Bet tikiu, kad einu teisingu keliu.
Supantys žmonės - skirtingi, įdomūs, keisti. Vieni pakeičia šeimos narius, kai grįžti iš paskaitų namo, ir žinai, kad kažkas tavęs laukia. Kiti - kursiokai, kaimynai, pažįstami, kurie tampa puikiais pašnekovais. Tretiems dar reikia laiko, ir turbūt kitos vietos. Yra ir ketvirti, kurių galbūt net ir nenorėčiau pažinti.
Kartais pagalvoju, ko pasiilgstu. Akyse iškyla tėvai, namų šiluma, draugai. Pastarieji čia pat, tame pačiame mieste, bet matau juos labai retai. Dėl to liūdna. Visuomet galvojau, kad išvažiavus ilgėsiuosi namų. Bet taip nėra. Nežinau, ar tai blogai, ar gerai. Bet viena aišku - prasidėjo naujas gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą